Braškės vertinga kultūra, jų uogos prinoksta pirmojoje vasaros pusėje, kai dar nėra šviežių vaisių ir mažoka daržovių. Pasodintos pradeda derėti pirmaisiais metais, o antraisiais jau gerai dera.

Uogos skanios, turi daug vertingų medžiagų: vitamino C, P aktyvių junginių, folinės rūgšties, kumarino, geležies, fosforo, cukraus, rūgščių. Jos vartojamos šviežios ir šaldytos, be to, tinka uogienėms, džemui ir vynui gaminti.

Dirvos paruošimas -braškes galima auginti įvairiame dirvožemyje, tačiau geriausiai joms tinka silpnai rūgštūs (pH 5-6) priesmėliai ir lengvi bei vidutinio sunkumo priemoliai.

Braškės vienoje vietoje auga keletą metų, todėl, veisiant braškyną, labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles, supūdyti (jei yra) velėną ir gerai patręšti dirvą.

Jei braškes numatoma sodinti vasarą, juodasis pūdymas laikomas nuo pavasario, o jei pavasarį – nuo praeitos vasaros vidurio arba ištisus metus. Palikus juodąjį pūdymą, tuoj pat kiekvienas jo kvadratinis metras patręšiamas 6-8 kg organinių trąšų (mėšlo, komposto arba perpuvusių durpių), 60 g superfosfato ir 20 g kalio chlorido. Trąšas paskleidus, dirva ariama arba perkasama 30 cm gyliu. Po to, iki braškių sodinimo, dirva purenama keletą kartų. Pavėlavus patręšti, trąšas reikia paskleisti ir dirvą perkasti nors prieš 2-3 savaites iki sodinant.

Braškių nauda organizmui

Braškių kenkėjai ir ligos »

Braškių veislės »

Daugiau apie braškes »

Sodinimas - mūsų šalyje braškės dažniausiai sodinamos vasarai baigiantis (nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio). Jei yra daigų, braškes galima sodinti ir liepos mėnesį. Anksčiau pasodinus galima tikėtis didesnio derliaus pirmaisiais metais. Vėlai pasodintas braškes prieš žiemą reikia gerai apdengti. Jas galima sodinti ir anksti pavasarį, kai tik pakankamai pradžiūsta žemė.

Sodinimui – imami sveiki daigai iš specialių motininių braškynų. Jei daigų įsigyjama mažai, kitais metais jų galima pasidauginti patiems. Veislinius augalus reikia gerai mulčiuoti kompostu arba durpėmis bei laistyti. Geriausi daigai išauga pirmamečiame braškyne, tačiau sodinimui taip pat tinka daigai ir iš antramečio braškyno. Stiprūs, gerai įsišakniję daigai sodinami į pastovią vietą, silpnai įsišakniję – tankiai (5×10 cm atstumais) į labai gerai paruoštą dirvą, dažnai laistomi ir, tik kai gerai įsišaknija, persodinami į pastovią vietą.

Neužmirkstančiuose plotuose braškes patariama auginti lygioje dirvoje. Braškės sodinamos viena eile arba dvieiliu bei trieiliu juostiniu būdu. Sodinant viena eile, tarpueilių plotis mėgėjų soduose – 60 cm, atstumai tarp daigų eilėse – 20 cm (1 m2 – 8 kereliai).

Auginant braškes juostiniu būdu, tarp juostų reikia palikti 70 cm atstumus. Auginant dvieiliu juostiniu būdu, atstumai tarp eilių juostose paliekami 40 cm, tarp augalų eilėse – 20 cm (į ilginį juostos metrą sodinama 10 daigų). Auginant braškes trieiliu juostiniu būdu, tarp eilių juostose paliekama 30 cm, o tarp augalų eilėse – 25 cm atstumai (į ilginį juostos metrą sodinama 12 daigų). Galima eilutes išdėstyti ir skersai juostų.

Užmirkstančiose dirvose braškėms daromos lysvės, kuriose daigai sodinami dvieiliu arba trieiliu juostiniu būdu.

Galima naudoti perforuotą 120 cm pločio polietileninę juodą plėvelę. Daigams sodinti 6 cm skersmens skylės išdėstytos trieiliu juostiniu būdu. Ši plėvelė neleidžia želti piktžolėms, sulaiko drėgme bei kekerinio puvinio plitimą, palaiko aukštesnę dirvos temperatūrą, apsaugo braškių uogas nuo susiteršimo. Plėvele mulčiuoti augalai geriau auga, esti vešlesni, duoda 30-36% didesnį derlių, jų uogos pradeda nokti 3 – 5 dienomis anksčiau. Klojant plėvelę, žemė turi būti gerai išlyginta. Plėvelės kraštai prispaudžiami žeme.

Sodinant daigus, reikia žiūrėti, kad neužvirstų žemėmis šerdelės. Šaknies kaklelis (vieta, ties kuria šaknis pereina į stiebą) turi būti sulig dirvos paviršiumi. Taip pat šaknims negalima leisti užsiriesti į viršų Jei jos ilgesnės kaip 5 cm, prieš sodinimą galima patrumpinti.

Pasodinti daigai tuoj palaistomi (po pusę litro vandens vienam augalui). Jei oras sausas, juos reikia dar 2-3 kartus palaistyti. Kad nesusidarytų plutelė ir lėčiau garuotų vanduo, palaistytus daigus naudinga mulčiuoti durpėmis, puvenomis ar bent apiberti sausomis žemėmis.


Priežiūra ir tręšimas - plėvele nemulčiuotas braškynas per vegetaciją purenamas ir piktžolės ravimos 4-6 kartus, o drėgnais metais – iki 5- 7 kartų. Eilėse purenama 3-4 cm gyliu, o tarpueiliuose vasarą 6-8 cm gyliu, rudenį-12-15 cm gyliu. Plėvele mulčiuotame braškyne ravėti ir purenti žemės nereikia.

Pavasarį išgrėbstomi ir sudeginami seni sudžiūvę lapai, nes juose yra kenkėjų ir ligų pradų. Jei prieš pat braškių žydėjimą arba joms žydint numatoma šalna, kereliai pridengiami šiaudais. Kad nesusiterštų uogos, jei nernulčiuota plėvele, po žiedynais paklojama šiaudų ar samanų. Kai daigų nereikia, nuolat šalinami ūsai. Palikti galima tik vieną kitą daigą eilėms sutankinti.

Kai prieš sodinimą braškės gerai patręšiamos, pirmais antrais augimo metais galima tręšti tik azoto trąšomis: į 1 m2 10 g amonio salietros anksti pavasarį ir 10-20 g – nuėmus derlių. Per daug azoto gali paskatinti vešlų lapų augimą ir sumažinti derlių. Tuomet dėl azoto pertekliaus gali tekti tuoj nuėmus derlių nušienauti lapus. 3-4 – ais, o jei braškės silpnos ir 2-ais augimo metais, nuėmus derlių, be azoto trąšų, papildomai išberiama į 1 m2 30 g superfosfato ir 15 g kalio chlorido arba 30 g kalimagnezijos.

Jei vegetacijos metu maža drėgmės, braškės laistomos prieš žydėjimą 1-2, uogoms mezgant ir nokstant – 2-4, nuėmus derlių – 2 kartus. Vienkartinė norma – 2-3 kibirai vandens į 1 m2. Laistomoms braškėms anksčiau nurodytą trąšų kiekį galima truputį padidinti.

Apsaugai nuo ligų ir kenkėjų senuose braškynuose baigiant skinti derlių arba tuoj jį nuėmus lapai nupjaunami ir sudeginami. Paskui braškės tręšiamos ir laistomos, kad iki žiemos užaugtų stipri lapija.

Šaltą žiemą braškės gali iššalti arba pašalti. Jei nėra sniego, braškių kerai stipriai pašąla arba žūva, kai oro temperatūra esti -15, – 18°C. Braškių šaknys gali pašalti – 8°C dirvos temperatūroje. Po 20-30 cm sniego danga braškės gerai atlaiko -25°, -30°C temperatūrą. Todėl, jei nėra sniego, oro temperatūrai nukritus ir išsilaikius savaitę žemiau 0°C, braškes reikia apdėti šiaudingu mėšlu, lapais arba durpėmis. Eilėse ir tarpueiliuose mulčius dedamas 5 cm storio sluoksniu. Kad pavasarį braškės neiššustų, mėšlas nuimamas, kol dar įšalusi žemė. Kitoks mulčius pavasarį ne toks pavojingas, jį galima nuimti ir vėliau.


Braškyno naudojimo trukmė - braškes vienoje vietoje galima auginti iki ketverių metų. Jų derlius didėja iki trečių metų, o ketvirtais ima mažėti.

Kai kur užsienyje braškės auginamos tik vienerius ar dvejus metus. Jaunuose braškynuose esti didesnės uogos ir sveikesni augalai. Be to, pirmamečių braškią uogos pradeda sirpti anksčiau negu senesnių. Taip auginant, patariama pasirinkti ankstyvas veisles, o daigus sodinti ne vėliau kaip rugpjūčio 15 d. 30-40X 10-15 cm atstumais. Kitais metais, derlių nuėmus, braškynas naikinamas arba apariama kas antra braškių eilė ir jis naudojamas dar vienerius metus.

Uogų skynimas - kai šilta, uogos skinamos kas antrą dieną, jei šalta – dvi dienas praleidus. Lietingu oru, kad uogos mažiau sirgtų kekeriniu puviniu, patariama skinti kas dieną. Kai uogos vartojamos vietoje, skinamos būdingos veislei spalvos, o kai numatoma vežti toliau – kiek šviesesnės. Skinti reikia būtinai su taurėlapiais ir keliu milimetrų ilgio koteliais arba be jų, nemaišant veislių. Uogos skinamos ir vežamos 2 – 2,5 kg talpos pintinėlėse, kurios pripildomos iki viršaus be kaupo. Nuskintas uogas tuojau reikia paslėpti nuo saulės bei lietaus ir pasistengti suvartoti tą pačią dieną.


Braškių auginimas šiltadaržiuose - europoje ir kituose kontinentuose labai daug braškių auginama šiltadaržiuose, ypač Olandijoje, Italijoje, Belgijoje, Japonijoje. Ankstyvųjų uogų vis daugiau auginama ir Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje.

Braškės auginamos įvairaus dydžio stiklu ir sintetine plėvele dengtuose šiltnamiuose, tuneliuose ir inspektuose. Šiltadaržiai būna apšildomi ir neapšildomi, su papildomu apšvietimu ir be jo, stacionariai įrengti ir perkeliamų konstrukcijų. Šiltadaržių tipas parenkamas atsižvelgiant į tai, kada norima turėti uogų.

Lengviausiai pasidaryti nedidelių gabaritų plėvelės priedangas – tunelius. Juose auginamos braškės pradeda derėti vidutiniškai 10-12 dienų anksčiau ir duoda didesnį derlių negu augintos lauke. Paprastai tuneliai daromi 60-100 cm pločio bei 50-60 cm aukščio. Kai braškės sodinamos viena eilute, tuneliai daromi siauresni, kai dviem arba trimis eilėmis – platesni.

Sodinant viena eile, tarp eilių paliekami 80-100 cm tarpai, o eilėse tarp augalų – 10-20 cm. Dvieiliu juostiniu būdu galima sodinti pagal tokią schemą: atstumai tarp juostų – 80-100 kurių sienelės ne storesnės kaip 3 mm. Plėvelė gali būti 80-100 mikronų storio, ištisinė arba perforuota. cm, tarp eilių juostoje – 130-45 cm, tarp augalų eilėse – 20 cm. Auginant braškes trieiliu juostiniu būdu, atstumai tarp eilių ir eilėse .panašūs. Tačiau pastarasis būdas rečiau rekomenduotinas, nes kai daugiau augalų esti 1 m2, greičiau plinta braškių kekerinis puvinys.

Tuneliams tinka 4-6 mm storio viela, vytelės ar 20 mm skersmens polietileniniai vamzdžiai,

Vamzdžiai, viela ar vytelės sulenkiami lanku ir smeigiami į žemę kas metras 20-25 cm gyliu. Prie pirmo ir paskutinio lanko įkalami kuolai tokiame pat aukštyje kaip ir lankai. Prie kuolų pririšamas špagatas, kuriuo viršuje sutvirtinami lankai. Uždėjus plėvelę, vieną jos išilginį kraštą galima pritvirtinti apipilant žeme, o kitą – prie medinių lystelių arba vielos (virvės) ir prismeigti prie žemės kabliukais. Plėvelės galai surišami špagatu ir pritvirtinami prie kuolų, įkaltų netoli tunelio galų. Uždėta plėvelė dar pritvirtinama iš viršaus lankais, susmeigiamais kas 2-3 m.

Plėvelė uždengiama anksti pavasarį – baigiant tirpti sniegui. Geriausia, kai lankai į žemę būna susmeigti iš rudens,; nes anksti pavasarį žemė esti dar įšalusi.

Saulėtą dieną po pievele temperatūrai pakilus iki 30°C, tuneliai vėdinami. Jei plėvelė neperforuota, braškėms žydint, dieną ir tunelių šonus reikia atidengti, kad geriau apsidulkinių žiedai. Pradėjus nokti uogoms, braškės pradedamos pratinti prie natūralių sąlygų. Augalams apsaugoti nuo išdžiūvimo (nudegimo) plėvelė naktį nudengiama, o dieną vėl uždengiama. Po 2-3 parų ją galima visai nuimti.

Jei meteorologinės sąlygos nepalankios (šaltas oras, lyja) ir neskraido bitės, žiedus reikia dulkinti dirbtinai, perbraukiant per augalus šepetėliais, plėvele ar panašiai.


Įdomus „vertikalus” braškių auginimo būdas šiltnamiuose. Italijoje „vertikaliai” auginamoms braškėms naudojami plastmasiniai puodeliai su specialiomis „kišenėlėmis”, į kurias sodinamos braškės. Puodeliai statomi vienas ant kito ir susidaro vertikalios 2 m aukščio kolonos. Taip pat galima naudoti polietileninius maišus ir kitokius įrengimus. Auginant vertikaliai, 1 m2 plote vietoj 6-10 galima pasodinti 70-80 augalų ir taip padidinti derlių šiltnamyje 6-7 kartus – gauti 12-14 kg/m kv. uogų.


Visų pirma braškės negali būti sodinamos į tą pačią vietą anksčiau kaip po ketverių metų. Sodinamoji medžiaga turi būti sveika ir atitinkanti Privalomuosius kokybės reikalavimus. Dirva turi būti tinkama braškėms auginti, neužkrėsta nematodais, šaknis graužiančių kenkėjų lervomis, pašaknio ligų sukėlėjais, daugiametėmis piktžolėmis. Reikėtų pasirinkti ligoms ir kenkėjams atsparesnes veisles.

Taip pat labai svarbu, kad būtų naudojama purkšti tinkama technika ir technologija, garantuojanti purškimo kokybę. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis. Būtina, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų tam tikras laikas (karencija), kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.

Raktiniai žodžiai » Augalų auginimas • Braškės • Uogos •