Ožiažolė | Nuotraukos autorius: Prof. Dr. Otto Wilhelm Thomé | wikipedia

Ožiažolė (Pimpinella) - tai salierinių (Apiaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso apie 150 rūšių. Šie augalai yra paplitę Europoje, Azijoje ir Afrikoje, o didžiausia jų įvairovė aptinkama Rytų Azijoje. Natūraliai auga pievose, kalnų šlaituose ir atvirose vietose.

Lietuvoje natūraliai auga dvi rūšys:

• Mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifraga) - dažniausiai auga pievose ir pamiškėse.
• Didžioji ožiažolė (Pimpinella major) - dažniausiai auga derlingose dirvose, pamiškėse ir drėgnesnėse vietose.

Taip pat daržuose kartais auginama anyžinė ožiažolė (anyžius, Pimpinella anisum), kuri yra prieskoninis ir vaistinis augalas.

Dauguma ožiažolių yra daugiamečiai augalai, tačiau kai kurios rūšys gali būti vienametės ar dvimetės, dažnai auginamos dėl savo subtilių žiedų ir estetiškos išvaizdos, ypač norint sukurti natūralistinio dizaino kiemą.

Ožiažolė yra puikus augalas, kuris pritraukia bites ir kitus apdulkintojus, todėl ji gali būti naudinga kitiems kiemo ar sodo augalams.

Ožiažolės aukštis priklauso nuo jų rūšies:

• Mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifraga) - aukštis paprastai svyruoja nuo 30 iki 70 cm.
• Didžioji ožiažolė (Pimpinella major) - aukštis gali siekti 50–120 cm.
• Anyžinė ožiažolė (Pimpinella anisum) - aukštis paprastai yra apie 40–60 cm.

Ožiažolių stiebai yra statūs ir šakoti, lapai – sudėtiniai, dažnai plunksniškai suskaldyti, žiedai smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę į sudėtinius skėčius, vaisiai širdiški arba kiaušiniški skeltavaisiai, sudaryti iš dviejų dalių.

Ožiažolės paprastai žydi vasarą, birželio - rugpjūčio mėnesiais, o vaisiai subręsta rugpjūtį

AUGINIMAS

• Ožiažolė geriausiai auga saulėtose vietose, tačiau dalinis pavėsis taip pat tinka. Saulė užtikrina stipresnį augimą ir geresnę eterinių aliejų koncentraciją, ypač anyžinėje ožiažolėje.

• Dirva - lengvas, gerai drenuotas dirvožemis yra idealus. Dirva gali būti šiek tiek smėlinga, tačiau turi būti derlinga, kad augalas galėtų pilnai išsivystyti. Ožiažolė mėgsta neutralų arba silpnai šarminį dirvožemį (pH 6–7.5).

• Ožiažolės sėjamos pavasarį, kai dirva sušyla (balandžio–gegužės mėn.). Sėklos sėjamos į 1 cm gylio vagas. Atstumas tarp vagų turi būti apie 20–30 cm. Paprastai sudygsta per 10–14 dienų esant +15–20 °C temperatūrai.

• Ožiažolę galima sėti tiesiai į dirvą, tačiau kai kurios rūšys (pvz., anyžinė ožiažolė) geriau auga, jei pradžioje auginamos daigykloje.

• Ožiažolė nemėgsta permirkusios dirvos, todėl ją laistykite saikingai – tik kai dirva pradeda džiūti. Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo laistykite dažniau, kad šaknys įsitvirtintų.

P l a č i a u »» Anyžinės ožiažolės auginimo ypatumai

Niam niam..

Anyžinė ožiažolė turi intensyvų, saldų ir gaivų kvapą, kuris primena anyžių ar pankolių. Sėklos suteikia subtiliai saldų, šiek tiek aštrų ir šiltą skonį, kuris yra unikalus patiekalams, desertams ir gėrimams.

Gali būti naudojama: kepiniams, gėrimams, troškiniams, sriuboms, desertams, salotoms, marinats konservuojant..

Anyžinės ožiažolės sėklos puikiai dera su pankoliais, cinamonu ir gvazdikėliais.

Be to, vertėtų neužmiršti Anyžinės ožiažolės sėklų skonio intensyvumas yra gana stiprus, todėl vertėtų naudoti saikingai.

Ožiažolė ir sveikata

• Anyžinė ožiažolė (Pimpinella anisum) naudojama medicinoje dėl savo eterinių aliejų, kurie padeda virškinimui, mažina uždegimus ir turi raminamąjį poveikį.

• Anyžiaus vaisių preparatai – vandeninis užpilas, spiritinė tinktūra (90 % spirito) – vartojami sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis.

• Anyžiai mažina pilvo skausmus, didina pieno laktaciją, žvalina, o taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą.

• Anyžinės ožiažolės sėklos turi raminantį poveikį, todėl prieskoniai gali būti naudingi po sunkaus maisto ar streso.

Ir dar..

• Manoma, kad senovėje ožiažolės buvo naudojamos kaip „magiškas ingredientas“ burtams, skirtams sveikatai ir apsaugai.

• Liaudies tikėjimuose ožiažolės šaknys ir sėklos buvo laikomos apsauginėmis priemonėmis prieš piktąsias jėgas ar ligas.

• Ožiažolė buvo siejama su Merkurijaus planeta, todėl buvo tikima, kad ji stiprina intelektą, bendravimą ir greitą mąstymą.

• Astrologai rekomendavo naudoti ožiažolę kaip žolelę tiems, kas nori sustiprinti savo kūrybinį mąstymą ar įtakoti kitus per kalbą.

• Viduramžiais ožiažolės buvo naudojamos ritualuose kaip dūmų smilkalai, kurie, tikėta, valo erdvę nuo negatyvios energijos.

• Kai kuriose kultūrose ožiažolės šaknys buvo dedamos į amuletus, kad pritrauktų sėkmę ir apsaugą.

• Senovėje buvo manoma, kad geriant arbatą iš ožiažolės šaknų galima atskleisti paslėptą tiesą ar aiškiau suvokti savo intuiciją. Šį tikėjimą dažnai naudojo dvasininkai ar pranašai tam, kad sustiprintų meditaciją.

• Senovėje manyta, kad ožiažolė gali sulėtinti senėjimo procesą – tai siejosi su jos gydomosiomis savybėmis, dėl šios priežasties ją dažnai naudojo ilgaamžiškumo burtuose.

• Senovės Romoje manyta, kad ožiažolės sėklos gali sužadinti aistrą ir stiprinti emocinius ryšius.

• Lietuvoje ožiažolė kartais buvo laikoma „vaistinguoju pievų augalu“, turinčiu galią gydyti ne tik kūną, bet ir sielą.

• Senovėje Lietuvoje buvo manoma, ožiažolė pasodinta prie namų - atneš gerovę ir apsaugos šeimą nuo nelaimių.

• Egzistuoja ir toks tikėjimas - jei pasidėsite ožiažolės lapus ar šaknis po pagalve - sapnuosite aiškius sapnus, kurie gali atskleisti netgi ateities įvykius.

Raktiniai žodžiai » Ožiažolė • Prieskoniai • Vaistažolės •