Lietuvoje be graikiškų (Juglans regia L.) dar auginami lipieji (J.ailantifolia Carr.) bei širdžiavaisiai (J cordiformis maxim.) riešutmedžiai. Tiesa, yra tokių nuomonių, kad, pastarieji yra, tiesiog lipiųjų atmaina. Beje, jie labai nedaug skiriasi.

Lipiųjų jauni lapeliai ir lapkočiai apaugę rožiniai plaukeliais, jų vaisiai apskritai kiaušiniški, 4-5 cm. ilgio, žaliu, lipiu ir plaukuotu apvalkalu, kevalas beveik lygus arba šiek tiek raukšlėtas, su dviem iškiliomis briaunomis, nusmailėjusia viršūne, apskritu arba buku pagrindu.
Širdžiavaisių ūglių galai apaugę tankiais rudais plaukeliais, kurie laikosi per žiemą, vaisiai kiaušiniški, po 8-12 kekėse, apvalkalas rudai žalias, apaugęs rudais plaukeliais, nuo sunokusių vaisių lengvai nusilupa. Kevalas širdies formos, kiek suplotas, šiek tiek vagotas, plonas, viršūnėlė aštriai nusmailėjusi.

Abiejų rūšių branduoliai prie pagrindo dviskiautės, gana lengvai išsiima iš kevalo, skonio savybėmis nenusileidžia graikiniams. Tik jų branduoliai gerokai mažesni negu graikinių. Jų tėvynė - Japonija. Pradeda derėti 7-10 metais, nereiklūs dirvožemiui, ir gan atsparūs šalčiams.

Juodieji riešutmedžiai (J.nigra L.) savaime auga Šiaurės Amerikos rytuose, į Lietuvą įvežti 19 a. pabaigoje. Juos nesunku atpažinti iš lapų bei vaisių. Sudėtinis lapo galinis lapelis būna smulkus, arba jo visai nėra, vaisiai beveik taisyklingai rutuliški, apvalkalas žalias, storas ir šiukštokas, be plaukelių, kvepia savotišku, kamparą primenančiu aromatu. Riešuto kevalas storas, išilgai vagotas negiliomis vagelėmis. Be to, Lietuvoje šie riešutmedžiai vėlai žydi, todėl vaisiai dažniausiai nebespėja sunokti (noksta iki spalio pab. - lapkričio vidurio ), nukrenta pakąsti šalnų.

Daugumoje šalių jie auginami dėl vertingos medienos, turinčios tamsiai rudą branduolį ir labai gražiai vingiuotą tekstūrą. Elastingumu jų mediena pralenkia mūsų ažuolą. Pastaruoju metu pieninės brandos fazės riešutų antpilais ( su kitomis vaistažolėmis) gydomi vėžio susirgimai.
Pilkieji ( J cinerea L.) ir mandžiūriniai riešutmedžiai (J. mandshurica Maxim.) pagrinde auginami medienai, nes sparčiai auga, o medienos kokybė kaip ir graikinių. Literatūroje nuroma, kad 25 m. amžiaus medžių kamienai būna 27,6 cm. skersmens, o 30-ies - 34,8 cm, iš 40 m amžiaus medžio gaunama 0,6 kub. m, o iš 60 m. - 09-1,2 kub. m. medienos.

Mandžiūrinių riešutmedžių tėvynė - Tolimieji Rytai, jie užauga iki 25 m. aukščio, jų kamienai - 60 cm skersmens. Kevalas storas, tamsiai rudas, su negiliomis, bukomis išilginėmis raukšlėmis, 6-8 stambesnėmis briaunelėmis. Pats branduolys nedidelis, dviskiautis, sudarantis vos 18 % viso riešuto. Dera 6-7 metais.
Pilkųjų tėvynė - Šiaurės Amerika, užauga iki 30 m. aukščio. Šio riešuti kevalas ypač storas, kad net voverės jo nekremta.
Pasirodo, kad mediena tiktų gamybai, riešutmedžius būtina auginti 30 metų, tik po 30 metų medžius jau galima piauti ir iš jų gaminti prabangius baldus... Net nežinau ar tai daug ar mažai, neteko niekad girdėt... kokio amžiaus medžiai tinkami jau... bet spėju, kad 30... yra mažai... o gal ir ne...

© Laima | www.walnuts.lt

Raktiniai žodžiai » Augalų rūšys • Graikiški riešutai • Riešutai •