Kriaušė (Pyrus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos obelinių (Maloideae) pošeimio augalų gentis. Kriaušės, kaip sukultūrinti augalai, žinomi iš labai senų laikų. Jas mini jau Homeras - pirmasis senovės graikų ir Europos poetas. Kriaušių yra išvesta daugybė rūšių ir veislių, pasaulyje priskaičiuojama iki 5000 kriaušių rūšių ir veislių.

• Kriaušės - mėgsta šviesą, atsparios sausrai, jautrios gamtos sąlygoms (žemai temperatūrai), nereiklios dirvai, tačiau geriau vystosi puriuose, turtinguose puvenomis dirvožemiuose, tinkamiausias - priesmėlis ant priemolio ir priemolis. Šiaip kriaušės augimo vietai reiklesnės nei obelys. Dirvožemis geriausia, kad būtų silpnai rūgštus - pH 5-6,5, t.p. turėtų būti laidus vandeniui, nesuspaustas (purus sluoksnis turi būti ne plonesnis kaip 1 m storio).

• Kriaušėms geriausia skirti aukštesnes vietas. Visiškai netinka uždaros žemumos, kur užsilaiko šaltas oras ir vanduo. Gruntiniai vandenys turi būti ne mažiau kaip 2,5-3 m nuo žemės paviršiaus.

• Tokių medžių ir augalų, kaip alksnis, karklas, viksva, asiūkliai, augimas sklype liudija, kad dirva visiškai netinkama ir kriaušės tokioje dirvoje ir blogai augs ir blogai derės.

• Kriaušės puikiai sutaria su kaimynystėje pasodintais juodaisiais serbentais, obelimis, pušimis, mamaumedžiais bei tuopomis, T.p. dera ir su pomidorais.

• Nevertėtų šalia sodinti kriaušių ir.. slyvų, vyšnių, trešnių, graikiškų riešutų, šermukšnių, abrikosų, putinų bei aišku.. kadagių, tai blogieji kriaušių kaimynai - biologiniškai nesuderinami.

• Kriaušės sodinamos rudenį ir pavasarį. Rudeninis sodinimas vyksta ne vėliau kaip spalio 15-20 d., t.y. prieš mėnesį iki pirmųjų pastovesnių šalčių. Pavasarį sodinama, maždaug balandžio mėnesį.

• Atstumai tarp kriaušių medžių turi būti eilėje 4-5 m, tarp eilių 6-7 m. Atstumai tarp medžių sodinant apskaičiuojami pagal veislių ypatumus, kad medžiai tutėtų pakankamai maitinimosi ploto ir apšvietimo. Augalams su apvaliomis lajomis atstumai tarp eilių turėtų būti apie 7 m, jei lajos plokščios apie 5 m, o eilėje tarp medžių apie 3,5 - 4 m. Jei į kriaušę įskiepyti nykštykinių veislių skiepai, atstumai tarp eilių 4-5 m, o eilėje 1,5-2 m.

• Duobės kriaušių sodinimui kasamos apvalios, vertikaliomis sienelėmis, pagal lajos diametrą maždaug iki 60-70 cm gylio bei skersmens. Duobės dugnas purenamas iki 20-30 cm ir iki 1/3 užpildomas derlinga žeme, sumaišyta su trąšomis. Vienai sodinimo duobei reikia: 3-4 kibirų komposto arba puvenų, 100-150 g superfosfato arba 400-600 g fosforinių miltų, 150-200 g kalio sulfato ir 1 kg medžio pelenų.

• Duobė kriaušių sodinimui ruošiama iš anksto. Sodinukų šaknys sudrėkinamos, pastatomos ant žemės (supiltos į duobę) kauburėlio, tolygiai paskirstomos, jos neturi būti persipynusios bei užberiamos drėgna žeme, nepaliekant tuščių tarpų tarp šaknų. Sodinuko šaknies kaklelis paliekamas 2-3 cm virš dirvos paviršiaus, o skiepo kaklelis turėtų būti paliekamas apie 5-10 cm virš žemės paviršiaus.

• Pasodintus kriaušių sodinukus būtina nuolatos laistyti, dirva neturėtų perdžiūti, naudinga būtų mulčiuoti.

• Kriaušes tręšti vertėtų atsargiai, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo, azoto pertelius neigiamai veikia kriaušes.

• Geriausias kriaušių genėjimo metas – nuo žiemos pabaigos (kai nėra stiprių šalčių) iki sprogstant pumpurams. Vasaros pirmoje pusėje šalinami tik vilkūgiai bei itin sutankėjėjusios šakos, vasaros antroje pusėje kriaušes derėtų palikti ramybėje, nes tokiu laiku apgenėtos kriaušės gali nebespėti pasiruošti žiemai ir gali ne tik apšalti bet ir viškai iššalti. Genėti drėgnu oru nevertėtų, nes drėgnoje medienoje per pjūvius itin greitai gali išplisti ligos.

Raktiniai žodžiai » Augalų auginimas • Augalų priežiūra • Kriaušės • Medžiai • Vaisiai • Vaismedžiai •