ŠILAUOGIŲ auginimo ypatumai :: walnuts.lt PATARIMAI sodininkams

   Pradžia  Paieška   Dabar skaitote: Sodas | UOGŲ auginimo katalogas Pradžia »

Šilauogės | Sodas

Šilauoges auginti nesudėtinga. Svarbiausia, kaip ir visiems augalams - tinkamos veislės pasirinkimas bei tinkamos žemės paruošimas. Tai yra rūgščių dirvų augalas, jas geriausia sodinti į rūgščias durpes.

Dauguma sodinių šilauogių veislių yra palyginti atsparios žemoms temperatūroms žiemą, jos puikiai peržiemoja, jei temperatūra nenukrinta žemiau -25 C šalčio.

Šilauogių veislių yra gana daug, jos skiriasi krūmų augumu, atsparumu žiemą, derlingumu, uogų dydžiu, spalva, vaškinio apnašo intensyvumu, odelės tvirtumu ir aišku vienu iš svarbiausių veiksnių renkantis skoniu.
Rekomenduojama mūsų klimate, rinktis ankstyvos arba vidutinio ankstyvumo veislės šilauoges, vėlyvų paprastai nespėja visos sunokti, užpuola šalčiai.


Nuo žydėjimo iki pirmojo skynimo vidutiniškai praeina 50–60 dienų. Labai ankstyvų veislių derlius ima nokti liepos mėnesio viduryje, vėlyviausių veislių uogos skinamos rugsėjį iki pat stipresnių šalčių.

Gerą prekinę išvaizdą turi šviesiai mėlynos uogos, su intensyviu vaškiniu apnašu. Uogų minkštimas yra šviesus, jame išsidėsto smulkios rudos sėklos.

Ypač vertinamos veislės, turinčios nedidelį vaiskočio prisitvirtinimo randelį, kuris nuskynus uogą lieka sausas. Jei odelė šioje vietoje įtrūksta, tokių veislių uogos išsilaiko prasčiau.

Šilauogės (sodinės arba sodo) pradeda derėti jau kitais metais po pasodinimo. 5-6 metų amžiaus krūmai jau gausiai dera.


SODINUKŲ PASIRINKIMAS


Reikėtų rinktis dvimečius krūmelius su sveikomis vešliomis šaknimis ir stipriais sumedėjusiais ūgliais. Nepirkite krūmelių su parudavusiomis, dėmėtomis šakutėmis, ar negražiais dėmetais lapais, nes jauni augalai palyginti neatsparūs ligoms - rinkitės tik sveikus krūmelius.

Daugelis ligų atkeliauja būtent su naujai įsigytais sodinukais, todėl įsigyjant ir svarbu atidžiai apžiūrėti ką perkate. O pastebėjus ligotų sodinukų - geriau apskritai rinktis kitą pardavėją.


SODINIMAS

Šilauoges, sodinant rudenį, rekomenduojama sodinti kuo anksčiau, kad prigytų naujoje vietoje ir pasiruoštų žiemai. Jei krūmelį nusipirksite vėlai rudenį, geriau jį prikasti, uždengti lapais, pjuvenomis ir taip palikti žiemoti, o pasodinti pavasarį. Ligų profilaktikai galima pridengtus augalus dar nupurkšti 0,25 proc. eupareno tirpalu.

Šilauogėms patinka šilta ir saulėta vieta - tai atvirų saulėtų vietų uogakrūmis. Dirva turi būti rūgšti – pH 3,5-4,8, bet ne daugiau kaip pH 5,5 ir labai laidi vandeniui. Augalai negali pakęsti sausros, tačiau dirva neturi būti ir nuolat įmirkusi, kai vanduo kelias paras telkšo paviršiuje, augalui pražūtingas.

Be to, šilauogės labai jautrios drėgmės svyravimams dirvožemyje. Kad gerai augtų ir vystytųsi, vidutiniškai joms reikia 25-50 mm kritulių per savaitę.

Dauguma šilauogių augintojų rekomenduoja tokį šilauogių sodinimo būdą: iškasama 1 m skersmens, 40 - 60 cm gylio duobė. Didžiąją dalį pripilame spygliuočių pjuvenų, užpilame durpių, smėlio ir išmaišome. Turėtų būti taip, kad didesnioji dalis durpių viršuje, o pjuvenos apačioje. Geriau naudoti smulkesnes ir papūdytas pjuvenas, šviežios gali duoti puvinį, be to, sugers daug vandens, naudos azotą. Jei didžioji dalis pjuvenų bus apačioje, tai supus, kol šaknys pasieks jas. Paruošus duobę, gausiai pripilama vandens, palaukiama, kol susigers. Į duobę nereikėtų berti jokių mineralinių trąšų.

Sodinama tokiu pat lygiu kaip vazonėlyje ar taip, kaip augo prieš persodinimą, galima netgi kokiu centimetru aukščiau. Šaknys išskleidžiamos horizontaliai, nedideliame gylyje, nereikėtų palikti šaknų gumulo.

Pasodintą augalą labai gerai būtų pamulčiuoti. Tam labai tinka pjuvenos (tik ne šviežios, o kelis metus pastovėjusios, nes šviežios iš dirvos pasisavina azotą), spygliai, galima ir smėlio sluoksnelį užberti. Kaip mulšas visai netinka kompostas, nes jis šarmina dirvą. Geriausia mulšiuoti spygliuočių pjuvenomis. Šilauogių šaknys paviršinės. Dėl mulčio žemė ilgiau neperdžiūva, bet ir neužmirksta, net jeigu ilgai lyja, pagerėja dirvos struktūra. Mulčiuotų šilauogių šaknys mažiau kenčia nuo didelių temperatūros svyravimų. Sausą ir karštą vasarą mulčiuotuoje žemėje palyginti vėsu, o šaltą žiemą - šilta. Be to, mažiau auga piktžolės.

Laistyti po pasodinimo reikia gausiai (10 litrų krūmui kas savaitę), tačiau vanduo neturi stovėti. Laistykite minkštu vandeniu, geriausia – lietaus arba bent pastovėjusiu.

Kol neprigis, tręšti nereikia. Prigiję augalai tręšiami trąšomis uogakrūmiams.

Žemaūgės šilauogės gali būti sodinamos 60 cm viena nuo kitos, vidutinio aukščio 80 - 90 cm, aukštaūgės 100 - 120 cm. Reikėtų stebėti, kad šakos nesusipintų ir tokias nugenėti.


TRĘŠIMAS

Šilauogių negalima pertręšti, nes augalų šaknys labai jautrios druskų koncentracijai. Tačiau gerai tręšiamos šilauogės užaugina tvirtus skeletinius ir daugiau derančių ūglių. Tinkamiausias azoto šaltinis — amonio salietra ir amonio sulfatas.

Azoto reikia kitų metų žiedinių pumpurų formavimuisi, ūglių augimui. Azotinių trąšų perteklius skatina vegetatyvinių ūglių augimą antroje vasaros pusėje, todėl jie nespėja subręsti, vėliau prinoksta uogos. Kai jų trūksta, prastai auga ūgliai, susmulkėja uogos. Azotinėmis trąšomis augalai tręšiami kovo — balandžio mėnesį (prieš pumpurų sprogimą) ir maždaug po 6 savaičių.

Fosforo trąšų šilauogėms reikia nedaug. Jomis tręšiama nuėmus derlių. Dėl kalio trąšų šilauogės dera gausiau, uogos būna stambesnės. Paprastai tręšiama kalio sulfatu, visai netinka kalio chloridas. Tręšiama nuėmus derlių arba anksti pavasarį (kartu su azotinėmis trąšomis) prieš pumpurų sprogimą.

Tręšiant šilauoges svarbu, kad netrūktų drėgmės. Per sausras patręštus augalus būtina gerai palaistyti. Trąšos ant žemės paskirstomos tolygiai, nes išpiltos vienoje vietoje gali stipriai apdeginti šaknis (ypač amonio ir kalio sulfatai).


LIGOS ir KENKĖJAI

• Stiebų deguliagrybiai (Godronia cassandrae), užkrečiantys augalą bet kuriuo vegetacijos laikotarpiu. Infekcija pasireiškia kaip nedidelės rausvos apvalios dėmelės ant 1 - 2 metų amžiaus šilauogės stiebų, atsirandančios anksti pavasarį ties buvusiomis lapų prisegimo vietomis, aplink pumpurus. Dėmelės didėja, paruduoja, audiniai apie pumpurą apmiršta. Pažeistos vietos žievė pasidaro pilka, lūžinėjanti ir šerpetojanti. Pagrindinė apsaugos priemonė ankstyvoje ligos stadijoje - genėjimas.

• Filostiktozė (Phyllosticta vaccinii). Nuo jos geriausia purkšti ankstyvą pavasarį, prieš žydėjimą. Susirgusias, džiūstančias šakas reikėtų išpjauti.

• Moniliozė (Monilinia vaccinii) pirmiausia užkrečia žiedus, kurie ruduoja, užsimezgusios uogos pakeičia spalvą, raukšlėjasi ir išdžiūna. Augalų viršutiniai lapai smulkėja, viršūnėlės pasidaro pilkai violetinės ir sudžiūsta.

• Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) - pažeidžiami žiedai, uogos, lapai, jauni stiebai. Užsikrėtęs žiedas paruduoja, tačiau uogą gali subrandinti. Sunokusios uogos pasidengia pilkšva grybiena, sandėliuojant pūna. Ligai plisti palankūs lietingi ir vėsūs orai. Ligos sukėlėjas žiemoja ant užkrėstų stiebų, nukritusiose uogose.

• Amarai - dažniausiai užpuola jaunus ūglius.

• Pagrindiniai kenkėjai - kiškiai, pelės ir paukščiai. Žiemą kiškiai gali nugraužti jaunus stiebus, šakas iki pat žemės. Pelės apgraužia šilauogių šaknis, pridaro urvų, kurie, kaip ir kurmių urvai, džiovina uogyną. O paukščiai ankščiau už jus gali aptikti derlių.

Vertėtų žinoti: azoto trąšomis pertręšti augalai yra mažiau atsparūs ligoms.


GENĖJIMAS

Negenimi augalai sutankėja, susmulkėja uogos. O išgenėti krūmai mažiau serga, užaugina daugiau ūglių, be to, vėliau žydi, todėl žiedų nenušaldo vėlyvos pavasario šalnos.

Šilauoges galima genėti tiek rudenį, tiek pavasarį, tiek vasarą nuskynus derlių.

Šilauogės genimos pirmaisiais metais. Iškerpami silpni, prie žemės linkstantys ūgliai. įsigijus dvimečių sodinukų su 2-3 ūgliais, pirmaisiais metais genėti nereikia. Jeigu sodinukų menkos šaknys, prieš sodinimą trečdaliu sutrumpinami ilgi stiebai, nuskabomi žiediniai pumpurai, kad daugiau maisto medžiagų liktų naujiems stiebams augti.

Vėlesniais metais genėjimu reguliuojamas derlius ir jo kokybė. 3-4 metais išpjaunamos krūmą tankinančios, ligotos, ištįsusios šakos. Šilauogės geriausiai dera, kai krūme auga 6-8 stiebai (du trys stiebai 3-4 metų, o kiti jaunesni).

Nuo šeštųjųmetų krūmai po truputį atjauninami, kasmet išpjaunama po 2-3 seniausias, nesišakojančias, kerą tankinančias šakas.

Žemaūgių šilauogių tankius krūmelius po 7-8 metų galima nupjauti iki pat žemės.


DERLIUS

Šilauogių uogos prinoksta ne vienu metu. Nokstančios uogos pirmiausiai nusidažo tamsiai violetine spalva, vėliau pamėlynuoja. Šilauogės prinokusios, kai nusidažo mėlynai ir dar praeina 7-10 dienų.

Pirmą kartą skinama, kai prinoksta apie trečdalis derliaus.

Uogos malonaus saldžiarūgščio skonio.




 Taisyti / Papildyti » 








Rašyti administratoriams | Gyvenkime sveikai, spalvotai, patogiai, skaniai, draugiškai, etiškai, linksmai, pokštaudami, su meile ir Gyvenimo būdo žurnalu :)



walnuts.lt facebook'e  Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas   

© 2oo8-2o13. Paskutinis atnaujinimas: 2013-05-19