Dėl azoto trūkumo augalų lapai pablykšta, prasčiau vystosi jų ūgliai, šaknys ir patys augalai, mažiau užaugina šoninių šakelių ir lapų, augalas paprastai būna retesnis.

Azoto trūkumas augimo pradžioje paprastai augalus priveda prie išnykimo.

Jei dirvožemyje pernelyg daug azoto, augalai užaugina intensyviai žalius lapus, be to, pernelyg sparčiai augina ūglius. Dėl pernelyg sparčiai augančių ūglių augalai nusilpsta, todėl juos dažniau pažeidžia ligos ir kenkėjai.

Be to, augalams dažniau pakenkia įalnos, perdžiūvimas ir pernelyg gausus laistymas.

Jei dirvožemyje trūksta fosforo, augalai lėčiau auga, jų lapai būna smulkesni, ūgliai beveik neauga.

Jei trūksta fosforo, ant augalų lapų atsiranda rausvos dėmės, žiedai pablykšta.

Jei dirvožemyje trūksta ne tik fosforo, bet ir kalio, augalų lapai ir stiebai įgauna violetinį atspalvį.

Jei dirvožemyje pernelyg daug fosforo, augalai pernelyg greitai sensta, jų žiedai ir vaisiai pernelyg greitai nuvysta, augalai nustoja įsisavinti cinką ir geležį, neįsisavina geležies, todėl augalų lapus pažeidžia chlorozė ir šie pabąla.

Jei dirvožemyje trūksta kalio, lapai įgauna žydrai žalsvą atspalvį, jų kraštai paruduoja, o netrukus ir nudžiūva.

Jei trūksta kalio, augalų lapus pažeidžia dėmėtumas, augalai tampa žymiai jautresni drėgmės trūkumui ir peršalimui.

Jei dirvožemyje pernelyg daug kalio, tai dažniausiai trūksta ir kalio, magnio ir mangano ir pasireiškia pažymiai trūkstant šių medžiagų.

Dėl kalcio trūkumo augalus pažeidžia chlorozė. Lapai pablykšta, ant jų atsiranda chlorofitinės dėmės ir juostos, lapų kraštai paruduoja, lapų ir ūglių viršūnėlės nudžiūva, o lapai nukrenta.

Jei trūksta kalcio, augalų šaknys nustoja augti, dirvožemis tampa rūgštingesnis nei paprastai.

Jei dirvožemyje pernelyg daug kalcio, augalui iš kart pritrūksta ir cinko, magnio, mangano, boro ir kalio, nes sustoja jų įsisavinimas.

Esant kalcio pertekliui pasirodo chlorozės pažymių.

Ypač dažni kalcio pertekliaus požymiai pastebimi rūgščiame dirvožemyje.

Jei dirvožemyje trūksta magnio, augalų lapai pagelsta ir nukrenta.

Jei augalams dirvožemyje pernelyg daug magnio, tai kartojasi kalcio trūkumo požymiai: chlorozė, lapų kraštai paruduoja, ūglių viršūnės vysta, augalas nustoja augti.

Jei augalams trūksta geležies, lapai pablykšta, o ūglių viršūnėle pastebimi chlorozės požymiai.

Jei augalams trūksta geležies, pastebimi fosforo ir mangano trūkumo požymiai.

Jei trūksta boro, lapai deformuojasi tarpai tarp lapų parausta.

Dirvožemyje esant pernelyg daug boro lapai paruduoja.

Jei trūksta cinko, augalų lapai susmulkėja, deformuojasi ir pablykšta.

Esant cinko pertekliui augalų lapai pradeda kristi.

Jei augalams trūksta molibdeno, jų lapai pablykšta, ūgliai ir lapai lėčiau auga, o viršūnėlės nudžiūva.

Jei dirvožemyje molibdeno yra pernelyg daug, jų lapai nusidažo neįprastomis augalui spalvomis.

Jei trūksta mangano, augalų lapai pablykšta, lėčiau auga ir gali ankščiau laiko nukristi.

Jei trūksta mangano, taip pat gali pradėti džiūti jauni augalų ūgliukai.

Esant mangano pertekliui juntami tie patys požymiai, kaip ir trūkstant geležies.

Jei trūksta sieros, ūgliai ir šaknys nustoja augti, lapai pablykšta ir labai susmulkėja.

Jei augalams trūksta vario, jų ūgliai deformuojasi, o virūnėlės susisuka.

Trūkstant vario ilgesnį laiką, nauji ūgliai beveik neauga, lapai blykšta ir dažnai nukrenta.