SALOTINĖS CIKORIJOS auginimo ypatumai :: walnuts.lt PATARIMAI daržininkams

Pradžia Paieška Skelbimai Dabar skaitote: Daržas | DARŽOVIŲ auginimo katalogas Atgal »

Salotinės cikorijos | Daržas Salotinės cikorijos

Salotinės cikorijos (Cichorium inthybus L.) – dvimetės daržovės. Pirmaisiais metais užauga verpstinė, sustorėjusi šaknis ir apvali ar suploto rutulio formos gūželė, o antraisiais – šakotas stiebas apsikaišo dangaus mėlynumo žiedais.

Salotines cikorijas net nešildomame šiltnamyje galima auginti visą žiemą. O namie joms nereikia nei šviesios palangės, nei dirbtinio apšvietimo. Mat cikorijos atželia tamsoje.

Salotinės cikorijos auginamos lauke bei šiltnamiuose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Dirvai augalai nereiklūs, todėl tinka bet kokia žemė.

Tačiau geriau auga azotu pagerintoje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje (šviežio mėšlo nepakenčia). Cikorijas sėti apie gegužės vidurį 2 centimetrų gylio vagelėse, tarp jų paliekti dviejų sprindžių pločio tarpus. Sėklas išbarstyti kas du pirštus. Kai išauga trys keturi lapeliai, augalus praretinti, paliekant tarp jų sprindžio tarpus. Cikorijų lysvę reikia ravėti, purenti ir laistyti. Birželio pabaigoje galima palaistyti mineralinių trąšų tirpalu - kibire vandens ištirpinti šaukštą kompleksinių trąšų ar litrą parūgusio mėšlo. (Tręšiamos daugiau kalio ir fosforo turinčiomis kompleksinėmis trąšomis.)

Tinkamas priešsėlis – bulvės, daržovės, iš bėdos - salotos, gelteklės, morkos, pupelės. Kompaktiškesnes, gražesnes gūželes suka, kai dieną būna 20–25, o naktį – 10–15 laipsnių šilumos. Vėsesniu oru auga lėčiau, gali apnikti lapų puvinys, lapeliai apkarsta.

Kad gūželės būtų švelnesnio skonio, jas galima 20–30 min. pamirkyti pasūdytame ar parūgštintame vandenyje.

Derlius kasamas vėlai rudenį – spalio ar net lapkričio mėnesį savaitei paliekti suguldytas lauke, kad kiek apvystų lapai. Paskui juos nupjauti, nepažeidžiant šaknų viršūnės. Žemių nuo jų negramdyi, bet neplauti.

Želdinimui palikti nešakotas šaknis, kurių galas - 3-5 centimetrai storio. Iš plonesnių išauga menkos gūželės, o iš storesnių - purios. Iš brokuotų šaknų, jas sudžiovinus, galima pasigaminti cikorinės kavos. Tai geriausias natūralios kavos pakaitalas. Rūsyje, kuriame sudedu šaknis, temperatūra turi būti kiek aukštesnė už nulį.

Želdinimą galima pradėti ir lapkričio mėnesį, tačiau rudenį šios žalumyninės daržovės ne visos gerai atželia. Nuo vasario pabaigos dažniausiai visų veislių cikorijos atželia puikiai. Šaknis patrumpinti iki sprindžio ilgio ir sustatyti inspekte statmenai vieną šalia kitos. Užpilti durpėmis ar pjuvenomis taip, kad virš šaknų susidarytų maždaug sprindžio storio sluoksnis, ir gausiai palieti šiltu vandeniu.

Arba šakniavaisiai sustatomi į dėžę ar į kiaurą kibirą, pamulčiuojami smėliu, pjuvenomis, ar durpėmis ir maždaug mėnesį laikomi vėsioje (2–4 laipsnių) drėgnoje patalpoje. Želdinti galima žemės mišinyje ar vandenyje. Gruodžio pradžioje šakniavaisiai perkeliami į šiltesnę (14–16 laipsnių) patalpą ir pradedami reguliariai laistyti. Kad neapkarstų, augalai slepiami nuo šviesos – mulčiuojami durpėmis, apdengiami juoda plėvele ar apvožiami sandariu indu. Po poros savaičių šakniavaisiai pradeda želti. Tuomet jiems reikia daugiau šilumos. Baltos neišsiskleidusios gūželės nupjaunamos su šaknies viršūnėle.

Taigi salotų galvutės formuojasi po užpilu. Šviesoje jos pažaliuoja ir apkarsta. Tręšti atželdinamų salotinių cikorijų nereikia.

Derlių galima pjauti maždaug po mėnesio. Per tiek laiko gūželės užauga iki sprindžio ilgio ir 3-5 centimetrų skersmens. Jų lapai neturėtų būti išsiskleidę.

Lietuvoje puikiai dera `Melrose`, `Otello`, `Saturn`, `Tomiva`, `Pumuras` veislių cikorijos. Aštresnio skonio `Cesare` ypač populiarios Italijoje, kitose Europos šalyse.

Raudonos - `Treviso Red`, `Wildfire`, su baltomis gyslomis cikorijos tinka salotoms bei patiekalams puošti.

Iš džiovintų jos šaknų gaminamos gydomosios arbatos, nuovirai, kurie skatina virškinimą, gerina apetitą. Tačiau išradingos šeimininkės šį augalą naudoja ir gamindamos įvairius netradicinius patiekalus, salotas. Labai dažnai cikorijos lapais puošiami karštieji patiekalai, ant jų dedami šalti užkandžiai.

Maistui gūželės pjaunamos pasirinktinai. Vartojamos šviežios, keptos, virtos, troškintos. Salotos pagardinamos įvairiais priedais: riešutais, skrebučiais, tarkuota citrusinių vaisių žievele. Cikorijų šaknys Belgijoje kepamos kartu su obuoliais ir sūriu. Gurmanai šviežias šaknis valgo su jogurtu, morkomis, pomidorų padažu ar majonezu. Šaldytuve, tamsiame maišelyje, gūželės gerai išsilaiko pora mėnesių.

Cikorijų gūželėse yra kalio, kalcio, magnio, natrio, kurių mažai tėra grūdų ir mėsos produktuose. Gūželėse, nors ir nedaug, bet yra ir vitaminų. Jos pasižymi specifiniu karčiu skoniu, kuris teigiamai veikia virškinimą ir kraujo apykaitą.

Valgiui salotinės cikorijos nuplaunamos, pašalinamos šerdelės, nes jos karčios. Susmulkintos cikorijos tuoj pat apšlakstomos citrinos sultimis arba kita rūgštimi parūgštintu vandeniu.

Kadangi cikorija turi kartoką prieskonį, ruošiant iš jos patiekalus labai svarbu parinkti tinkamą padažą - geriausiai tinka garstyčių, aliejaus ar citrinos sulčių, kurie panaikina lapuose esantį kartumą.

Cikoriją galima kepti, troškinti, bet skaniausia ji žalia.

Jei norite, kad cikorijos kartumas jaustųsi mažiau, lapus prieš gamindami nupilkite karštu vandeniu arba kelias minutes palaikykite šaltame vandenyje su rūgštimi ar druska.

Raktiniai žodžiai » Augalų priežiūra • Daržovės • Salotinės cikorijos •

SIŪLOM PASKAITYTI

REKLAMA

NAUDINGA